375_ban_litforina_468x60
Projekto nariams
» Senasis dizainas

 

 

Dienos nuotrauka
Img?dir=public%2fimages%2fphotos&size=150&src=d0gh8cysir_24
Medienos likučių žemėlapis
Partneriai

 

 

 

 

 

Naujienų prenumerata
:

Lars-George Hedlund. Esame svečiai miške, todėl turime tinkamai elgtis

 

Klausimas (K): Lars-George, kokia yra Jūsų įmonės istorija?

Atsakymas (A): Mūsų įmonė, “BergvikSkog” buvo įkurta Švedijoje prieš 12-13 metų, kuomet taip nusprendė jos pagrindiniai savininkai – miškų ūkio koncernai “StoraEnso” ir “BillerudKorsnäs” suvienyti jėgas ir įkurti bendrą įmonę, kuri specializuotųsi tik miškininkystėje ir efektyviai valdytų bendrus miškų plotus, geografiškai išsidėsčiusius Švedijos vidury. Tai padaryta tam, kad pritraukti naujų akcininkų, kurie norėtų investuoti į miškų auginimą bei koncernų lygiu atskirti tradicinę miškininkystės veiklą, kuri remiasi tuom, kad auginami miškai, gaminama mediena. Tai labai skiriasi nuo popieriaus, kartono ar celiuliozės gamybos, kurie nešė pagrindines pajamas miško įmonėms. To beje, reikalavo ir tarptautiniai apskaitos teisės aktai.

Sprendimas gimė nelengvai, nes pavyzdžiui, “StoraEnso” atveju, ši įmonė miškus valdė daugiau nei 700 metų ir yra žinoma kaip seniausia pasaulyje miškų valdytoja. Kita vertus, tokius ar panašius sprendimus sąlygoja konkurencinė aplinka. Reikia pastebėti, kad mes su įmonės akcininkais, kurie iš medienos gamina kokius nors gaminius, esame susiję ir medienos tiekimo susitarimais, t.y. rinkos sąlygomis tiekiame medieną celiuliozės gamykloms ar lentpjūvėms, bet tuo pačiu ir konkuruojame su kitais tiekėjais. Įdomu tai, kad medienos kainos pagal šį susitarimą yra nustatomos remiantis miško savininkų asociacijų pateiktais pusmetiniais apvaliosios medienos kainininkais.

Taigi, “BergvikSkog” tapo investicijų į  miškus valdymo ir medienos tiekimo įmone su daugiau nei 2 milijonais hektarų miškų, kertanti apie 7 milijonus kubinių metrų medienos (A.P. nuoroda-toks kiekis miškų ir kirtimų yra ir Lietuvoje, įskaitant valstybinius ir privačius miškus).

Pastebėsiu, kad investuotojai į miškus turėjo ir tebeturi 52% mūsų įmonės akcijų, o anksčiau minėti koncernai valdo 48% įmonės akcijų. Beje, yra daug investuotojų, kurie susitaiko su mažesne investicijų grąža, bet tuo pat metu ir su minimalia rizika savo investicijoms. Jų tarpe pamatysime ir pensijų fondus ir pavienius investuotojus. Tad tokia yra mūsų darbo specifika.

(K): O kaip atsirado sprendimas investuoti į Latvijoje esančius privačius miškus?

(A): Iš mūsų kasdienės veiklos matyti, kad esame pajėgūs sukaupti kapitalo, miškininkystės veikla duoda pelno ir akcininkų sprendimu, jis visas panaudojamas naujų miškų įsigijimui. Kadangi Švedijoje tai padaryti sudėtinga dėl to, kad žemės rinka iš esmės senai susiformavusi, t.y. labai nedaug kas kas perka ir parduoda miško ar žemės sklypus, pradėjome ieškoti, kur galima būtų plėsti mūsų valdomus miško plotus. Žiūrėjome ir Pietų Amerikoje, bandėme pirkti Norvegijoje, tačiau rimčiau įžengėme į Latvija, kuomet 2008 metų vasarą Harvardo universitetas nusprendė parduoti Latvijos rytinėje dalyje turėtus 35 tūkstančius hektarų miškų. Kaip tik prieš pasaulinę finansų krizę. Beje, šis universitetas turi investicijų padalinį, kuris savo laiku buvo investavęs į miškus.

Taigi, nuo to laiko mes kryptingai investuojame į Latvijos privačius miškus, šiuo metu valdome kiek daugiau nei 100 tūkstančių hektarų miškų ir 10 tūkstančių hektarų žemės ūkiui tinkamos ar netinkamos žemės. Apskritai, Latvijoje aktyviai veikia apie 10 stambesnių Švedijos investuotojų į miškus. Šiandien esame stambiausias privatus miško savininkas, o aš pats šioje šalyje esu 25 metai, manau, kad pakankamai gerai žinau Baltijos šalių, ne tik Latvijos, miškų ūkį.

(K): Esate labiau investuotojai ar miškų specialistai?

(A): Esame miškininkai. Turime aštuonis vietos miškų specialistus, nedidelius regioninius biurus. Vidutiniškai vienas mūsų specialistas prižiūri 13 tūkstančių hektarų miškų. Ūkinė veikla paremta rangos būdu, mes net nekertame patys, o parduodame biržes iškirtimui ir atkūrimui. Svarbu, kad žinotume tiksliai, kaip detaliai esame įvertinę, inventorizavę miškus, kad nebūtų taip, jog parduodame biržę kur kas mažesne, nei yra iš tiesų. Nors ir neturime griežto tikslo būti tiek ir tiek pelningi, bet pelningai dirbti privalome. Kaip mes juokaujame, jei bent du kartus esame pelningesni už kolegas Švedijoje, tai jau gera rodiklis. O jis toks ir yra. Kasmet stengiamės dirbti su 4% grąža. Tai pavyksta. Žemės ūkiui skirtą žemę nuomojame, nes yra kas geriau už mus supranta žemės ūkį. Dar kelis tūkstančius hektarų turime ir saugomų teritorijų, net tokių pelkingų vietų, kur sunku kojomis įžengti.

Kasmet daug hektarų žemės ūkiui netinkamos žemės apsodiname mišku, nes kartais pavyksta gana pigiai įsigyti tokios nelabai kam tikusios žemės. Matome šviesią miškų perspektyvą, todėl ir sodiname. Būna ir taip, kad parduodame žemės ūkio žemės sklypą, nes kaimynas, tvirtas ūkininkas moka gerą kainą, mūsų investicija atsipirko, o ir jis geriau žinos, kaip ją valdyti. Mes koncentruojamės į miškus.

Apskritai, esame ne tik šeimininkai miške, bet ir svečiai, todėl turime būti išmintingi, nedaryti skubotų sprendimų, tinkamai elgtis. Reikia suprasti, kad tinkamai valdomas miškų ūkis nebus labai pelningas, bet jis nebus ir nuostolingas. Skandinavijoje, istoriškai miškas duoda 1% metinę grąžą, o čia galim gauti keturis kartus daugiau, tad esame čia ilgam. Jokių planų išeiti iš Latvijos nėra, tai ilgalaikis projektas. Net ne projektas, o gyvenimas.

(K): Kalbant apie miškų “profilį”, kurį turite, koks jis?

(A): Gal nustebsite, bet nemažai valdome jaunuolynų. Pirkome kirtavietes, jas želdėme, o po kelių dešimčių metų tikimės pirmosios grąžos. Taip sukuriam vertę. Tokiam žingsniui pritaria mūsų investuotojai, juk tai atliekama jų pinigais.

Mano pastebėjimu, tarybiniais laikais, kaip kad ir po Nepriklausomybės, Latvijoje menkas dėmesys būdavo skiriamas jaunuolynų ugdymui, todėl tais laikais sodinti miškai yra gana prastos būklės. Mes stengiamės šios klaidos nekartoti, o kokybiškus miškus auginti iškart. Tam ir reikalingi ugdomieji kirtimai, o jie, kaip žinia, nebūna pelningi. Todėl net galima sakyti, kad daug investuojame į Latvijos miškų kokybinį gerėjimą.

(K): Kaip vertinate miškus?

(A): Turime daug skaitmeninių žemėlapių su įvairiais sluoksniais, miško taksoraščių. Kartu su programuotojais iš Kanados, pasitelkiant ir specialistus iš įmonės Latvijos valstybiniai miškai ir Latvijos miškų tyrimų instituto, esame sukūrę savo miškų vertinimo programą. Joje duomenys apie valdomus medynus, Latvijos gamtines sąlygas, medienos rinkas. Ypač daug dėmesio programa skiria analizuojant jaunų medynų perspektyvas. Taip pat įvertiname ir tai, už kokią sumą pirktas miško sklypas, kad žinotume, ar jis ilgalaikėje perspektyvoje atneš norimą medienos kiekį, o tuo pačiu, ir investicijų grąžą. Mes dabar galima pasakyti, kad pvz., sklype X, kuris užima Y hektarų plotą, 2021 metais iš hektaro bus galima gauti Z eur. pajamų. Ir taip galime pasakyti apie kiekvieną mūsų turimą miško hektarą. Verta pastebėti, kad ateity modelis taip pat rodo, kad gausime apie 4% metinės grąžos, ne 10 ar 15%, bet 4.

(K): Jūs pritartumėte, kad planavimas miškų ūkyje yra viskas?

(A): Tai žinoma. Planavimas ir modeliavimas. Mes modeliuojame iki šimto metų trukmės scenarijus. Taip pat, kaip jau minėjau, modeliuojame, ar atliktos investicijos yra proto ribose, pagrinde – ar nepermokėta ir jei taip, įvertiname, kad ateity pinigus išleistume racionaliau. Turiu pasakyti, kad tokių atvejų nepasitaikė, kaip kad ir tokių, kad esam pirkę labai jau pigias valdas. Esam tokiam racionaliam viduriuky.

Taip elgiamės ne tik, kad žinotume realią miško vertę bei planuotume, kaip ji kis bėgant laikui, bet ir dėl to, kad pateiktume aiškius skaičius įvairiais miško pjūviais savo akcininkams vos kelių mygtukų paspaudimu, miško vertės ataskaitos forma.

Reikia pasakyti, kad šiuolaikinė miškininkystė yra prikimšta technologinio progreso. Aš net turiu tokią savo teoriją, kad ne veltui Šiaurės šalių telekomunikacijų bendrovės, tokios kaip “Ericsson” ar “Nokia” savo laiku išvystė telefonus ir GSM tinklą iki pasaulinio tinklo kaip tik dėl to, kad miškininkams didelėse teritorijose reikėdavo tiksliai žinoti sklypų ribas, sekti medienos sortimentų gamybą harvesteriuose ar organizuoti miškavežių logistiką. Tam reikėjo ne tik duomenų perdavimo tikslumo, bet ir spartos. Juokauju, kad už visko slepiasi miško pramonė.

(K): Kalbant apie mūsų kaimyninės šalies miškų ekonomiką, kokia šiuo metu situacija?

(A): Turime nepamiršti, kad Latvijoje, skirtingai nei Lietuvoje, labai stiprus miškų ūkis ir medienos pramonė, kuri sudaro didžiausią dalį šalies BVP. Todėl šių sektorių sveikata yra gyvybiškai svarbi visos šalies mastu. Dabartinę situaciją galima būtų vertinti iš geopolitinio taško, kuris sako, kad aplink mus yra daug netikrumo. Esame priklausomi nuo statybų sektoriaus Europoje, nuo popieriaus vartojimo pasaulyje. Latvija, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra Europos medienos rinkos ciklo, kuris kol kas nerodo didelio kylimo, periferijoje. Kita vertus, miškų ūkis kaip niekad, atranda naujas nišas. Tai visa dabar didelį svorį beįgaunanti bioekonomika, kietas ir skystas kuras iš medienos, net tekstilė. Sakyčiau, tiek daug daug galimybių realizuoti miško produkciją, o ir gaminti iš medienos tiek daug, dar nėra buvę. Todėl ateitis šviesi. Juk tai atsinaujinanti ne tik žaliava, bet ekonomika apskritai. Yra net posakis tarp mano kolegų medienos mokslininkų, kad nėra tokio dalyko iš medienos, kurio negalėtum padaryti, kaip kad ir iš naftos.

Kasmet vien mūsų įmonė Latvijoje atsodina arba kokybiškais sodmenimis papildo apie 2 tūkstančius hektarų miškų, dar 1,9 tūkstančio hektarų įveisia naujų miškų buvusiose žemės ūkio žemėse. Miškai yra puikus sprendimas klimato kaitos padariniams mažinti. Mes, miškininkai ir privatūs miškų savininkai esame ne kas kita, kaip vieni pagrindinių anglies dvideginio laidotojų. Turime bendromis pastangomis daryti viską, kad medienos naudojimas didėtų, nes taip galime sukaupti anglį. Reikia atsigręžti į medieną, vietoj to, kad naudoti plastiką.

Turime tokią tradiciją. Švedai, kurie investuoja į Latvijos miškus, kartą per ketvirtį renkamės ambasadoje ir kalbame apie šalies ekonomikos perspektyvas. Pulsą sakyčiau, jaučiame labai tamprų ir pasidalinti įžvalgomis galime betarpiškai. Mūsų susitikimuose dalyvauja ir Latvijos vystymo agentūros darbuotojai, tad jie irgi gerai žino mūsų kasdieną bei stengiasi padėti, kad dirbti Latvijos miškų labui būtų lengviau.

(K): Kas tuose susitikimuose domina švedų investuotojus ir latvius, investicijų skatintojus, be jau minėtų nūdienos aktualijų?

(A): Aš dažnai turiu pasakoti, kodėl miškų ūkio veiklą reglamentuojantys teisės aktai Latvijoje yra tokie griežti. Tam yra pagrindo, nes kuomet jie buvo liberalūs, o žmonių mentalitetas toks truputį norintis per greito pelno, miškų ūkis tapo neadekvačiu pasipelnymo šaltiniu, todėl teko gerokai ūkinę veiklą sugriežtinti. Taip buvo prieš keliolika metų, dabar jau tai nėra taip aktualu, todėl ir kyla klausimų. Keliame klausimus, kad reiktų teisės bazę sukti ne baudimo, bet konsultavimo link. Dar svarbu suprasti, kad privataus miško savininkas, kuris dėl žioplumo ar blogos valios iškirsdamas per didelį medienos kiekį, nei leidžiama miško kirtimo leidime, nuskurdins ne Latviją, bet pats save, nes ateity neturės ką kirsti, o dabartiniu momentu kris jo sklypo vertė. Tai labai elementarus pavyzdys, kad valstybė negali būti totalus policininkas visur. Kita kalba, jei turime galvoje valstybinius miškus, tai jau visos šalies, jei taip galima pasakyti, reikalas.

(K): Koks Jūsų išskirtinumas įsigyjant miško valdas, prieš kitus galimus pirkėjus?

(A): Konkuruoti su latviškais pirkėjais negalime vien dėl mentaliteto skirtumo. Kitaip tariant, latvis pirmiau pasiūlys latviui valdą, o tik paskui mums. Beje, mūsų pirkimų krepšelyje didžiąją dalį ir sudaro tarpininkų pasiūlyti miško sklypai. Tokia realija. Tačiau esame stambus miško savininkas, o čia galioja tokia taisyklė, kad norint parduoti miško valdą, reikia pasiūlyti ją nupirkti kaimynui. Taip valdos stambėja. Taip mes ir sulaukiame pasiūlymų. Antra, kadangi nesiekiame greito “čia ir dabar” pelno, galime įsigyti ir ne tokius patrauklius miško sklypus, ko ne visada gali sau leisti kiti pirkėjai.

Pasikartosiu, bet kadangi esame svečiai, tai turime ir elgtis geriau nei dažnas šeimininkas. Tai mūsų strategija, būti geresniais miškų valdytojais, rodyti gerus miškininkystės pavyzdžius.

(K): Ar yra ko išmokote iš kolegų latvių miškininkų?

(A): Aišku, miškai mūsų šalyse skiriasi. Švedijoje vyrauja kietas gruntas ir spygliuočiai, Latvijoje – gana šlapi lapuočių miškai. Todėl miškininkystės technologijos ir tradicijos irgi skiriasi. Bet yra ir bendrų dalykų, štai nesenai mes pradėjom į Švediją eksportuoti naujovišką eglaičių sodinimo ant vagos kauburėlio praktiką. Tai labai pasiteisina ir manau, kad tai didelė Latvijoje gimusios miškininkystės “know-how” dalis. Puikiai asmeniškai pažįstu šios sistemos išradėją ir džiaugiuosi, kad galime pademonstruoti, kad rodos, tokia tradicinė medžių rūšis kaip paprastoji eglė, gali būti tokia greitai auganti ir auginanti kokybišką medieną net ir atšiauresnės Švedijos sąlygomis.

Turiu pasakyti, kad glaudžiai bendradarbiaujame su Latvijos miškų tyrimo instituto “Silava”, Latvijos žemės ūkio universiteto mokslininkais, kurie padeda mums geriau, greičiau ir kokybiškiau puoselėti miškus.

(K): Pas kaimynus latvius tradiciškai beržas yra dėmesio centre.

(A): Mano galva, dabar atėjo paprastosios eglės ir drebulės bei tuopų žvaigždės valanda. Nors drebulė visgi yra labai stipriai nuskaboma miško žvėrių, o miško žvėrių tankumas yra daug kur per didelis. Todėl rinkčiausi tuopą, nes jos neįdomios kanopiniams miško gyventojams.

(K): Miškų sertifikavimas irgi gali pasitarnauti parodyti, kad su miškininkystės veikla Jūsų įmonėje ir valdomuose miškuose viskas tvarkoj?

(A): Būtent. Mes visoms Latvijoje esančioms valdoms turime FSC sertifikatą. Priminsiu, kad tai savanoriškas įsipareigojimas ir papildomo darbo užsikrovimas. Nors turiu pastebėti, kad nėra sudėtinga jį gauti, bet va išlaikyti aukštą standartą, tai jau reikalas rimtas. Kartais tai būna iššūkis.

Tikiu, kad sertifikavimas realiai prisideda prie to, kad miške yra daugiau draugiškų gamtai sprendimų, nekalbant apie tai, kad užtikrina darbų saugą. Aš tuom asmeniškai tikiu, kaip gamtininkas, kaip miškininkas.

Beje, mūsų miškų auditavimą ne per seniausiai atliko auditorius, miškininkas iš Lietuvos, tad mes visi esam vienaip ar kitaip susiję per mišką.

(K): Esame dėkingi už atsakymus.

Kalbino ir užrašė Aidas Pivoriūnas

 

 

PMSA

Komentarai

*



Norėdami aktyvuoti mygtuką "Tinka", spragtelėkite ČIA.



Žaliavinės medienos kainos
Informacija atnaujinta 2017-11-07
Eglės rąstai 78 €/m3
Eglės plonrąsčiai 68 €/m3
Pušies rąstai 70 €/m3
Pušies plonrąsčiai 60 €/m3
Juodalksnio rąstai 70 €/m3
Beržo rąstai 140 €/m3
» Daugiau informacijos
Įmonių paieška
Reklama

 


 


 

 

 

 

 

Naudingos nuorodos