369_banner
Projekto nariams
» Senasis dizainas

 

Dienos nuotrauka
Img?dir=public%2fimages%2fphotos&size=150&src=svt4iucn5p_puutakaatamassa
Medienos likučių žemėlapis
Partneriai

 

 

 

 

Naujienų prenumerata
:

A.Brukas: Ne tik apie Belovežo girią


Atsiliepiant į Astos Dykovienės straipsnį „Belovežo giria Lietuvos?“ („Kauno diena“, 2017 10 14) galime pasakyti, kad pateiktas kaip sensacingas kolekcininko Šarūno Toliušio turimas dokumentas - 1918 m atsikuriančios Lietuvos vyriausybės išduotas įgaliojimas Zbignevui Vidugiriui perimti iš karinės vokiečių administracijos Belovežo girią su visais jos turtais, dar nuo sovietmečio buvo žinomas ne tik šių eilučių autoriui, bet ir dar keliems Lietuvos miškų ūkio istorija besidomintiems asmenims,- rašo žinomas Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas.


Lietuvos vyriausybė 1918 m pabaigoje analogiškus įgaliojimus išdavė visiems savo pareigūnams, kurie vyko iš vokiečių keturių karinių inspekcijų: Vilniaus – Suvalkų,  Kauno, Baltstogės ir Belovežo perimti valstybinius miškus.

Stebina ne šis neginčytinas faktas ir dokumentas, o straipsnyje pateiktas profesionalaus istoriko komentaras. Bent dalį pacituosiu. „Lietuvos valdžios rankos tuo metu Belovežo nesiekė. Tad klausimas, ar ji galėjo ten kurti savo atstovybes. Taip kad šis raštas ir liks istoriniu liudijimu, kad Lietuva tikėjosi prisijungti ir Belovežo girią ir aplinkinius miestelius, bet realiai ten valdžios neturėjo ir ši sengirė Lietuvai 1918 metais nepriklausė nė dienos, nepradėjo veikti ten nei miškų ūkis, nedirbo ir Lietuvos administracijos atstovai. Negalėjo ir jūsų minimas asmuo ten pradėti dirbti...“ (paryškinta mūsų).

Autentiški archyviniai dokumentai rodo visai ką kita. 1918 m gruodžio 3 d. Lietuvos Žemės ūkio ir valstybės turtų ministro įsakymu Belovežo inspekcijos turtų perėmimui paskirti inspektorius Feliksas Grigaliūnas, miškų urėdas Zbignevas Vidugiris, Vincentas Petrakas ir inspekcijos sekretorius Liormanas.

To pat mėnesio 18 d. F. Grigaliūnas ir V. Petrakas iš vienos pusės ir vokiečių okupacinės valdžios Miškų valdybos šefas majoras Eicherichas iš kitos pusės pasirašė perėmimo – perdavimo sutartį. Sutarties aprašas išlikęs „Žemės ūkio ministerijos metraštyje 1918 – 1924 m“. pagal ją Lietuvos valdžios atstovams buvo perduoti Belovežo apygardos miškai ir juose esantis sugamintas miškas: 236 000 ktm. sparmedžių ir popiermedžių, 115 000 erdm. skaldytų malkų, 27 000 vnt. didesniųjų ir 34 000 vnt. mažesniųjų pabėgių  ir 15 000 vnt. telegrafo stulpų. Buvo perimtas ir kitas valstybės turtas: trobesiai, barakai, lentpjūvės, elektros stotys, geležinkelio bėgiai, akmens anglis, medžio anglis, lokomobiliai, vagonai ir kt. pagal Belovežo  vokiečių karo žinybos 1918 m gruodžio 15 d. sąrašą Nr. 19091. Be to okupacinė valdžia perdavė ir miškų sargybai skirtus mėnesiu pirmyn išmokėti atlyginimus, sudarančius 10 000 markių sumą. Visas turtas įkainotas daugiau kaip 10 mln. markių. Tai buvo žymiai didesnis turtas nei kitose trijose inspekcijose.

Tačiau įgaliotiniai jokio patikimo ryšio su Lietuvos vyriausybe neturėjo. Tad perdavimo - priėmimo aktą (sutartį) su atitinkamais paaiškinimais nutarta vežti į Vilnių Miškų departamento direktoriui Povilui Matulioniui ir iš jo gauti nurodymus tolimesnei veiklai. Šios misijos ėmėsi F. Grigaliūnas. Bet jis atgal nesugrįžo ir Beloveže toliau tvarkėsi likę dviese Z. Vidugiris ir  V. Pertakas. Buvo priimti į darbą 3 urėdai, raštininkas ir apie 250 žmonių į miškų bei medžioklės rūmų ir kito turto sargybą, daugiausia eigulių ir žvalgų pareigybėms. Be to pavyko užsukti vienos elektros stoties, vieno malūno, nedidelės ambulatorijos ir su vietos šventiko bei kunigo pagalba net 18-os pradinių mokyklų darbą. Lėšų veiklai buvo gaunama iš pagamintų lentų bei malkų pardavimo. Negrįžtant F. Grigaliūnui, ieškoti ryšių su centru išvyko vasario pradžioje Z. Vidugiris. Grįžo po poros savaičių su pasiūlymu nutraukti veiklą. Tas buvo padaryta ir abu įgaliotiniai, perėmę ir truputį daugiau kaip du mėnesius tvarkę Belovežo miškų ūkį, vasario pabaigoje išvyko namo. Įdomiai su daugeliu istorinių detalių apie darbą Beloveže rašo V. Petrakas (Petraškevičius) „Mūsų giriose“ 1934 m Nr. 6-7, p.337-341 straipsnyje „Baltvydžių giria nepriklausomos Lietuvos valdyme“. Toliau nedetalizuojant gal užtektų paminėti, kad be miškininkų į Belovežą dar buvo atsiustas Geležinkelio stoties viršininkas, kuris iš čia pabėgo greičiau nei miškininkai, o iš kitų vyriausybės siustų pareigūnų niekas toliau kaip iki Gardino nenuvažiavo...

Nereikia dabartinei Lietuvai savintis Belovežo, bet nereikia ir fantazuoti, kad tada Lietuvos miškų administracija ten „nei dienos negalėjo būti“. Ypač, kai tos fantazijos prieštarauja išlikusiems autentiškiems šaltiniams.

Bet palikime Belovežą ir didelės pagarbos vertus privačius kolekcininkus. Sovietmečiu pagrindinis profesionalus istorikas buvo ar bent pretendavo juo būti toks Juozas Žiugžda. Iš jo gausių darbų dabar prisimenu tik vieną straipsnį, kuriame jis „į miltus sudirbo“ į vakarus 1944 m pasitraukusį miškininką Vincą Žemaitį už jo istorinę studiją „Pietinė Lietuva Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų girių aprašyme“ (1964) ir G. Valavičiaus darbo išvertimą į dabartinę lietuvių kalbą. Betgi J. Žiugžda buvo idėjinis sovietizmo fanatikas ir emigrantų darbo, nežiūrint objektyvių privalumų ar trūkumų, kitaip vertinti negalėjo. Galima suprasti ir tuos sovietinio mokslo „korifėjus“, kurie  miškininkui Samueliui Karčiauskui neleido ginti daktarinės disertacijos iš Lietuvos miškų ūkio istorijos, motyvuojant tuo, kad pateikta daug faktų, bet nėra jų deramo marksistinio įvertinimo. S. Karčiausko surinkta informacija taip ir liko LŽŪA Miškotvarkos katedros archyve....

Laisvės laikais atėjo naujos galimybės tiek istorijos profesionalams, tiek mėgėjams. Nieks nedraudžia publikuoti nei tikrai atsakingų tekstų nei po ta vėliava brukamų sapnų ar kūrybinių fantazijų. Pateiksiu tik vieną pavyzdį.

2001 m Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga buvo išleista puiki studija apie Pirmąjį Lietuvos statutą su vertimu į dabartinę lietuvių kalbą ir labai plačiais komentarais. Tai tikrai vienas iš vertingiausių to laikmečio mūsų istorikų darbų. Tačiau miškų ir medžioklės istorijos mėgėjui jame yra beveik anekdotiškai atrodančių dalykų. Pavyzdžiui, 12-to skyriaus 10-me paragrafe („Medžioklinių paukščių kainos“) tiek kanceliarinės LDK kalbos, tiek rusiškuose ir lenkiškuose statuto tekstuose įvardinti trys medžioklinių sakalų porūšiai – raudonasis, baltasis ir pilkasis medžiokliniai sakalai, mūsiškių profesonalių istorikų išversta į raudonąjį, baltąjį ir pilkąjį suopius. Pagrindinis juokas ne tame, kad tokių suopių pas mus nėra ir niekada nebuvo, o tame, kad medžioklei naudojami plėšrieji paukščiai gali gaudyti tik tuos gyvius, kuriuos natūraliai gaudo savo mitybai natūraliomis sąlygomis. Suopiai, kaip žinia, daugiausia minta pelėmis bei varlėmis ir faktiškai, kaip medžiokliniai paukščiai niekur niekada nenaudoti. Jeigu būtų naudoti pas mus, tai reikštų, kad mūsų didieji kunigaikščiai bei didikai mito pelėmis ir varlėmis. Toks nemokšiskas vertimas supainioja ir kitus dar svarbesnius dalykus. Tampa visiškai neaišku, kodėl raudonasis suopis įkainuotas brangiausiai ir yra vertinamas daug brangiau nei žirgas ar jautis. Atrodo, kad mūsų statute prirašyta kažkokių nesąmonių. Tuo tarpu ten viskas logiška ir sąmoninga. Šis medžioklinis sakalas galėjo būti pagautas ir apmokytas tik Islandijoje ar tolimoje Rusijos šiaurėje. Jo atgabenimas į Europos rinkas – brangus, ilgas ir sudėtingas, priežiūra irgi reikalavo patirties bei žinių. Todėl LDK sakalininkais buvo iš Rusios atsigabenti specialistai, o medžiokliniai sakalai (bet ne suopiai) buvo labai brangūs ir vertinami kaip pirmaeilė dovana kitų šalių valdovams. Yra panašių klaidų ir kituose medžioklinių paukščių bei medžioklinių šunų pavadinimų vertiniuose. Tad istorinės zoologijos paprasčiausių žinių mūsų istorijos profesionalams aiškiai pristigo.

 

Mėgėjai gali dar dažniau prašauti ir prašauna pro šalį. Bet reik pripažinti, kad atskirose siauresnėse srityse, kaip pavyzdžiui miškų ar medžioklės ūkyje, jie gali sukaupti net daugiau žinių nei plataus profilio profesionalai. Todėl geriausia būtų bent valstybės atkūrimo šimtmečio proga atsisakyti  „mandrumo“ ir draugiškai visiems nešti, kad ir po mažą trupinėlį į bendrą Lietuvos istorinių žinių aruodą.

 

Komentarai

*



Norėdami aktyvuoti mygtuką "Tinka", spragtelėkite ČIA.



Žaliavinės medienos kainos
Informacija atnaujinta 2018-01-05
Eglės rąstai 78 €/m3
Eglės plonrąsčiai 68 €/m3
Pušies rąstai 70 €/m3
Pušies plonrąsčiai 60 €/m3
Juodalksnio rąstai 70 €/m3
Beržo rąstai 140 €/m3
» Daugiau informacijos
Įmonių paieška
Reklama

 


 


 

 

 

 

 

Naudingos nuorodos