Įmonių paieška

 

Partneriai

 

 

Naujienų prenumerata
:

Kai turtas tampa darbu

 

Būtina specialisto pagalba


          Pastarąjį kelią pasirinko humanitarinių mokslų daktarė Silvija Laurenčikaitė, kuri jau penkiolika metų yra miško savininkė, valdanti keletą įvairaus dydžio valdų skirtingose šalies vietose. „Aš nesu miškininkė, nieko bendro su miškininkyste neturiu ir neturėjau. Taigi, tapus miško savininke, iš karto kilo klausimų, kur kreiptis, į kokią įmonę, kaip pradėti tvarkyti mišką?“ – pačią pradžią prisiminė pašnekovė. Kalbant susidėlioja ir tobulo miškininko portretas – tai aukštos moralės žmogus, kuris žvelgdamas į mišką mato ne vien malkas, bet ir gamtos turtą. O jį reikia tvarkingai prižiūrėti ir puoselėti. Maža to, tai žmogus, gerai išmanantis ne tik miškotvarką, bet ir santykius su užsakovu, todėl veikiantis dalykiškai ir tvarkingai. Sugrįžus į realybę tenka pripažinti, kad miško verslu užsiimančių įmonių nemažai, o teikiančių kompleksines ir ilgalaikes paslaugas rasti ne taip lengva. „Trūksta tokias paslaugas teikiančių įmonių. Įkainiai maži, niekas nenori dirbti už tokius atlyginimus. Pabando, iškart meta... Todėl žiemą tokius darbus atliekantys žmonės labai užsiėmę“, – sako miškininkystės paslaugas teikiančios įmonės savininkas Antanas Grinys. Jis tvirtina, kad pirmuoju naujo miško savininko žingsniu turėtų tapti miškotvarkos projektas.  Didesni nei 3 ha miškai turi būti tvarkomi, naudojami ir atkuriami pagal miškotvarkos projektą. Tai specialusis teritorijų planavimo dokumentas, nuo kurio ir dera pradėti. Pagal šį projektą miškų ūkis gali būti organizuojamas ir jame atliekami darbai visą dešimtmetį ar net dvidešimt metų. Miškotvarkos planą gali rengti tik specialistai, turintys atitinkamus kvalifkacijos atestatus bei įgiję aukštąjį miškininkystės išsilavinimą.


Patikimumą rodo patirtis


          Nors, S. Laurenčikaitės nuomone, kiekvienas turi dirbti tai, ką geriausiai moka, jai vis dėlto teko gerokai praplėsti žinias apie mišką ir jo tvarkymo ypatumus. Ji pataria tuo domėtis visiems miško savininkams. „Turi būti sutartis, tai aišku. Be projekto taip pat nieko negalima daryti. Man reikėjo gerų trejų ar ketverių metų, kol viską sužinojau. Gal mes dirbkim kiekvienas savo darbą“, – sako moteris, pasigendanti sklandaus bendravimo su rangovų įmonėmis. Pasak jos, miškotvarkos specialistas turi žinoti rinkos kainą. Jis turi pateikti konkretų mažiausios ir didžiausios kainos pasiūlymą. Dabar, nors savininkė kratosi miškininkystės ir nori ją patikėti specialistams, jai tenka domėtis rinkos kryptimis, sekti informaciją tam, kad atėjus laikui sudarytų stačio miško pardavimo ar kitokį sandorį,nebūtų pasinaudota jos žinių spraga. „Aš negaliu apvažiuoti viso savo miško, nes jis ne vienoje vietoje. Todėl skambinu inspektoriui, sakau, nesu miškininkė, gal galite nuvažiuoti. Jis nuvažiuoja kiekvieną kartą, kai miškininkas tvarko arba kai reikia pagal projektą“, – patirtimi dalijasi S. Laurenčikaitė. Tokia samdomos įmonės kontrolė nebūtų reikalinga, jei tarp savininko ir miškotvarkos paslaugas teikiančio specialisto būtų visiškas pasitikėjimas. Vis dėlto sunku įvardyti kriterijus, pagal kuriuos galima rasti sąžiningus specialistus. A. Grinys, dirbantis daugiausia Kėdainių rajone, renkantis rangovų įmonę siūlo atkreipti dėmesį į verslo gyvavimo trukmę. Darbo miškuose patirtis yra stipriausias svertas, nes, pasak smulkaus verslininko, jaunos įmonės susikuria ir netrunka išnykti.


Padalyta atsakomybė

          Rodos, turint miškotvarkos projektą jau nebūtina prisirišti prie vieno darbuotojo – juk rankose ateities darbų planas, belieka tik organizuoti. Tačiau miškotvarkos projektas be specialių žinių sunkiai suprantamas, tiek terminų, tiek sutartinių ženklų kalba prašosi profesionalo įgūdžių. Miškininkystės profesionalai gerų specialistų pataria ieškoti savininkus ir verslą vienijančioje organizacijoje ir paslaugų teikėjo nesirinkti tik pasitikėjimo pagrindu, ypač jei planuojama visus darbus perduoti į vienas rankas. Pasak šios srities žinovų, miško savininkų asociacija vienija ne tik privačių miškų savininkus, bet ir įmones, kurios teikia paslaugas. Verta pagalvoti ir apie miško savininkų kooperatyvus, jungtis į tokias organizacijas. Tuomet būtų galima drauge vykdyti priežiūros veiklą ir galbūt samdyti miškų specialistą. Miško savininkė S. Laurenčikaitė miško prie- žiūros sistemoje pasigendanti tvarkos. Pasak jos, viskas turėtų būti centralizuota ar sutvarkyta taip, kad miško savininkas, norintis pagal galiojančius įstatymus tvarkyti savo mišką, nesunkiai rastų informacijos. Dabar pačiam tenka rinkti medžiagą apie miškininkystę, kad susigaudytum, ar visaisreikalingais parašais bei antspaudais pasirūpino samdomas asmuo. Miškininkystės paslaugas teikiančios įmonės savininkas A. Grinys sako, jog savininkas, nenorintis visko tikrinti ir sekti, gali notaro patvirtinta sutartimi užsitikrinti, kad už visas pasekmes atsako samdoma įmonė. Jei patikrinimo metu būtų netvarkingi dokumentai ar realūs darbai neatitiktų projekto, savininkui nereikėtų mokėti baudų. A. Grinys tikina, kad įmonių kruopštumą tikrina ne tik samdantys savininkai, bet ir valstybės pareigūnai. „Kiekvieną savininką tikrina. Kiekviename rajone yra atsakingi privačių miškų inspektoriai, jie ir tikrina plotus, stebi, kas išpjaunama, kas atsodinama. Viską tikrina. Tarkime, jeigu pagal miškotvarkos projektą miško neatsodina, po trejų metų skiria baudą“, – sako jis ir dar priduria, kad visko pasitaiko – kartais savininkai ir įmonės santykius aiškinasi teismo salėje, nes miškas išpjaunamas be žinios ar įlendama į kaimyno sklypą. Jam pačiam per septyniolika darbo metų sumiško savininkais susipykti neteko.

Kooperuotis siekiant bendro tikslo

      Tikėtis, kad įmonė prisiims atsakomybę už darbus, atitinkančius miškotvarkos projektą, – realu ir teisinga. Savininkas dažnai teisiškai įgalioja samdomą asmenį veikti jo vardu, kad netektų visur važinėti po du kartus. Taip pasielgė ir S. Laurenčikaitė. „Man pasiūlė kreiptis į vieną miškininką, aš taip ir pasielgiau. Parašiau jam įgaliojimą, nes kitaip man reikėtų visur važiuoti ir žiūrėti, kaip tas miškas atrodo. Visdėlto kiekvienam susitikimui reikia pasiruošti: turiu viską susirasti ir išsiaiškinti, įrodinėti. O turėtų būti atvirkščiai – jis atvažiuoja pas mane ir pasako: dabar tokios kainos, tokia padėtis. Jeigu tinka, mes tuoj pat sutvarkom dokumentus. Deja, dabar visą laiką reikia stumti ir stumti“, – miško savininkės balse girdimas nusivylimas. Miškininkystės specialistai privačių valdų savininkams pataria steigti miškų savininkų kooperatyvus. Susikooperavę privačių miškų savininkai gali vykdyti jungtinę savo kooperatyvo veiklą: galbūt samdyti specialistą, galbūt kuris nors kooperatyvo narys apsiims tvarkyti visų kooperatyvo narių su mišku susijusius klausimus. Tokiu atveju kokybišku ir sąžiningu samdomo miškininko darbu būtų suinteresuotas ne vienas asmuo, o visa savininkų grupė. Dabar sostinėje gyvendama S. Laurenčikaitė gali tik įsivaizduoti, kas dedasi jos valdose, kas vyksta be jos žinios. „Jei žmogaus, su kuriuo dirbu, tvirtos tokios vertybės, kaip sąžiningumas ir atsakomybė, aš galiu juo pasitikėti. Bet iš kur man žinoti? Aš samdau žmogų, kurį man rekomendavo nepažįstami... Man labai svarbu žmogiškosios savybės ir profesionalumas“, – sako ji. Tai svarbu ne tik miško savininkui, bet kiekvienam, kuris samdo žmones ar įmones kokiai nors paslaugai atlikti. Tai jau ne sistemos funkcionalumo, o visuomenės pažiūrų ir vertybių išbandymas. Ten, kur negalima pasikliauti žodžiu, tenka pasitelkti teisines priemones.

 

Lina Rumbutytė Žurnalas Miškai

Komentarai

*



Norėdami aktyvuoti mygtuką "Tinka", spragtelėkite ČIA.